Tag: Iberijos literatūra

.
João Ricardo Lopes gimė 1977 m. Gimarainše, Portugalijoje. Jo kūryba – apimanti poeziją, esė ir prozą – šiandien laikoma viena savičiausių šiuolaikinės portugalų literatūros balsų. Lopeso rašymui būdinga ypatinga stilistinė drausmė, vaizdų tikslumas ir tankis, kuris niekada neužgožia aiškumo. Kiekviena jo knyga atrodo lyg būtų išaugusi iš ilgo vidinio nusėdimo proceso, kuriame žodžių ekonomija dera su netikėtomis, stiprią simbolinę galią turinčiomis metaforomis.

Jo kūryboje nuolat grįžta temos, tapusios savitu ženklu: tyla kaip ontologinė erdvė, atmintis kaip galimos išganymo formos, dėmesys paprastoms būtybėms, empatija nuskriaustiesiems ir intymus ryšys su gamta. Kitos meno šakos – ypač tapyba, muzika ir kinas – čia nėra puošmena, bet būdas matyti ir mąstyti pasaulį, praplečiantis tekstų kvėpavimą.

Laimėjęs kelis literatūros apdovanojimus Portugalijoje, João Ricardo Lopes šiandien skaitomas įvairiose šalyse. Jo kūryba išversta į dvidešimt kalbų ir sulaukia vis didesnio kritikos dėmesio Europoje, kur vertinama dėl stilistinio tikslumo, emocinės intensijos ir beveik mineralinio skaidrumo. Jo balsas, kartu santūrus ir aštrus, tvirtina jį kaip vieną reikšmingiausių savo kartos portugalų autorių.

.

VAN GOGHO MIGDOLMEDIS

šiandien, įžengęs į van Gogho migdolmedį,
nutildžiau visus savo impulsus.
vėjas buvo vos vos stipresnis,
baltuma degė mėlynyje,
kažkur tirpau

.

A AMENDOEIRA DE VAN GOGH

hoje ao entrar na amendoeira de van Gogh
calei todos os meus impulsos.
o vento era um tudo-nada mais forte,
o branco ardia no azul,
algures evaporava-me

.

..

AKMUO

o, aš tokia karšta, taip.
prašau man atleisti

ji negirdėjo vėjo,
nepritūpdavo pažiūrėti į svirplius,
neuostė lietaus kvapo, leidžiančio žemei atvėsti

kitos būtybės, gyvos ar jau pamirštos, ja naudojosi
kartais,
kad pasislėptų nuo Abelio dievo ir, dar labiau, nuo Kaino dievo

kodėl tu neturi širdies?

bet aš turiu širdį

kodėl nejauti mūsų odos šilumos ant tavo odos?

kas gi yra oda?

paauglys irgi ją pamatė, irgi susidomėjo,
pakėlė ją pirštų galiukais,
įsidėjo į odinę kišenę,
sviedė tolyn, į nežinią

sudie, sudie, mano draugai

bet ji neturėjo draugų, ir draugai neatsiliepė,
ji buvo juokinga, tik tiek

o, aš tokia karšta – taip, aš tokia karšta

akmuo trenkėsi stipriai į milžino kaktą
kai šis nugriuvo, pirmoje
lauko pusėje stojo didelė tyla

ji pamatė suguldytas žoles,
pamatė apverstą vabalą išskleistais sparnais,
pamatė sudraskytą kirstuką vos per du žingsnius nuo urvelio

kad tik turėčiau širdį, verkė
akmuo

verkė draugus, kuriuos paliko,
verkė parblokšto kario kraują,
verkė, kad yra akmuo,
verkė todėl, kad taip, verkė todėl, kad verkė

.

A PEDRA

oh, sou impetuosa, sim.
peço que me perdoem

não ouvia o vento,
não se punha de cócoras a espreitar os grilos,
não admirava o cheiro que desce com a chuva à terra

as outras criaturas, vivas ou já esquecidas, serviam-se dela
às vezes
para se esconderem do deus de Abel e, sobretudo, do deus de Caim

porque não tens coração?

mas eu tenho coração

porque não sentes o calor da nossa pele sobre a tua pele?

o que é pele?

um adolescente também a viu, também se interessou,
ergueu-a na ponta dos dedos,
pô-la na dobra de couro,
arremessou-a em direção ao longe

adeus, adeus, meus amigos

mas não tinha amigos e os amigos não responderam,
ela era ridícula, apenas isso

oh, sou impetuosa – sou impetuosa, sim

a pedra embateu com força na testa do gigante.
quando este tombou fez-se um grande silêncio na primeira
metade do campo

ela viu as ervas calcadas,
viu um besouro de asas abertas posto do avesso,
viu um musaranho despedaçado a não mais que dois passos da toca

quem me dera ter um coração, chorou
a pedra

chorou os amigos que deixara,
chorou o sangue do guerreiro derrubado,
chorou por ser pedra,
chorou porque sim, porque sim chorou

.

.

SVOGŪNAI

ar esat matę prinokusį svogūną, pusiau kyšantį iš žemės?
pasakykit, ar jis neprimena katino,
pasislėpusio, bet palikusio uodegą kyšoti?
arba įsižeidusio stručio,
kai jam atsiprašo, bet atsiprašymai tik apsimeta, kad jų nėra?
arba mūsų finansų ministro, kai jo paklausia,
po tiek visko, po tiek metų:
o dabar, pone?

.

CEBOLAS

já vistes uma cebola madura, meio enfiada na terra?
dizei-me se não se parece mesmo a um gato
escondido com o rabo de fora?
ou com uma avestruz amuada se lhe pedem desculpa
e as desculpas se evitam e não se pedem?
ou com o nosso ministro das finanças quando lhe perguntam
depois de tanto e de tudo
e agora, senhor?

.

.

SAMANOS

samanos dengia miško žemę,
dengia medžius, jų kamienus,
dengia upės žiotis

taip pat kerpės,
sauso kraujo spalvos, išraižo
akmenis prie jūros, paneigia
runas, pagilina nuoskaudą
nuskendusiųjų ir sūrymo

taip pat tyla lėtai
susiuva tavo lūpas,
priverčia pamiršti viską, beveik viską,
lyg po žeme, lyg
akmenų viduje neplaktų
moteriška širdis, kartais
pilna meilės, kartais
pilna neapykantos

.

MUSGO

o musgo cobre o chão da floresta,
cobre as árvores ou parte delas,
cobre o bocal do rio

do mesmo modo líquenes cor
de sangue seco tatuam
as pedras junto ao mar, desdizem
as runas, ampliam o ressabiamento
dos náufragos e do salitre

do mesmo modo o silêncio costura
pesado os teus lábios,
faz esquecer tudo, quase tudo,
como se debaixo do solo, como se
dentro das pedras não palpitasse
um coração feminino, às vezes
cheio de amor, às vezes
cheio de ódio

.

.

KELETAS CITRINŲ

po dviejų mėnesių sugrįžau
ir tik tada, atvėręs langus ir duris, pajutau
liūdesio kvapą

tai nėra tikslus liepsnos dvelksmas, bet jis tikras,
kažkas kaip Homero Troja tarp sienų ir lubų, išsipūtusi
samanų dantimis, pakankamai galinga,
kad sugriautų mūsų tylos poilsį

vėjas perėjo pro daiktų negyvą šnervę
ir susisuko iš skausmo: man rodos, dievas jautė pasibjaurėjimą
mirties išsišovusiu, žvėries snukiu ir galbūt nesitikėjo
manęs sugrįžtant

didis vaizdas tas, pirštų keliama dulkių patalynė ant medžio,
klajojanti išvien su kitais kaulais
per nuostabos liniją, jaučianti čia ir ten
keistą gailestį visoms dar gyvoms, dar sveikoms,
dar pasiruošusioms degtukų smegenėlėms

mintyse pasižymėjau: liūdesys dvokia tuo pačiu, kuo dvokia
mūsų vietoje supuvusios citrinos

vėliau parašiau ilgą laišką Kęstučiui Navakui ir laukiau,
kol protas truputį atsitrauks į saugią zoną:
sakau jums – skrupulingai gerbdamas tiesą – kad žmogus nieko nežino
apie laiką

yra kažkas pragariško tame mūsų šuoliavime
per dienų peizažą: pelėsis išsiveržia tiesiai į akis,
leidžiasi nakties laiptais, pats save plėšia
skorpiono judesiu

sakau jums, kad žmogus slapta verkia savo gėdą.
jis tai daro kaip Achilas darė vieną naktį, ar dvi, ar tris naktis,
po žvaigždėmis, menkame
mirtingame kūne

liūdesio kvapas yra baimės kvapas

Kęstutis Navakas man nebeatsakė.
valandomis anksčiau, nei vokas pasiekė Kauno
pašto angą,
jį išvežė greitoji

ir tik tada, atvėręs langus ir duris, pajutau
baimės kvapą:
baimė manyje įsikūrė visiškai, kaip demonas,
kaip auglys, kaip alter ergo,
kaip sūnus, kurio niekada nemanau turėjęs

buvo praėję du mėnesiai

sakau jums, skrupulingai gerbdamas tiesą: pasaulis
jau man nebepriklausė, arba aš buvau visiems laikams
praradęs proto galią

.

ALGUNS LIMÕES

dois meses mais tarde regressei
e foi quando ao abrir as janelas e as portas me dei conta
do cheiro da tristeza

não é uma chama exata, mas é real,
algo como a Troia de Homero entre as paredes e o teto, inchando
com os seus dentes de musgo, poderosa o bastante
para destruir-nos o repouso do silêncio

o vento passava pela narina inanimada dos objetos
e contorcia-se com dor: creio que deus sentia repugnância
pelo focinho prognata da morte e talvez não esperasse
ver-me voltar

é uma grande imagem essa, a dos dedos erguendo na madeira
a sua cama de pó, vagueando de conluio com os outros ossos
sobre a linha do espanto, sentindo aqui e além
uma comiseração absurda por todos os cerebrozinhos
atentos dos fósforos ainda vivos, ainda intactos,
ainda disponíveis

anotei de cabeça: a tristeza fede ao que fede o bolor dos limões
apodrecidos em nossa vez

depois escrevi uma carta longa a Kęstutis Navakas e esperei
que o juízo retrocedesse um pouco até à zona de segurança:
digo-vos – no escrupuloso respeito pela verdade – que um homem nada sabe
acerca do tempo

existe qualquer coisa de infernal nesse nosso galopar
pela paisagem dos dias: o mofo liberta-se diretamente contra os olhos,
desce pelos degraus da noite, depreda-se a si mesmo
num movimento de escorpião

digo-vos que um homem chora em segredo a sua vergonha.
fá-lo como Aquiles fez uma noite, ou duas, ou três noites, debaixo
das estrelas, no interior de um corpo minguado
e mortal

o cheiro da tristeza é o cheiro do medo

Kęstutis Navakas não chegou a responder-me.
horas antes de o sobrescrito entrar por uma portinhola em Kaunas
tinham-no levado de ambulância

e foi quando ao abrir as janelas e as portas me dei conta
do cheiro do medo:
o medo havia-se instalado em mim por completo, igual a um demónio,
igual a um tumor, a um alter ergo,
a um filho que nunca pensei ter

tinham passado dois meses

digo-vos no escrupuloso respeito pela verdade: o mundo
já me não pertencia ou eu perdera para sempre
a faculdade da razão

.

.

HIROŠIMOS GINKMEDŽIAI

.

Tsutomu Yamaguchi, garsiausiam hibakušai, jūrų inžinieriui

Akira Hasegawai, mokytojui, kurio kūnas ir namai išnyko ore, tarsi drugelių dulkės

.

po siaubo reikėjo išvalyti miestą.
imperijos tarnautojai ateidavo pamainomis,
kišdavo kastuvus į akmens dulkes,
šluodavo purvą iš vienos pusės į kitą,
klausydavosi vėjo staugimo pelenuose – baisiausia buvo
tas tylos švilpimas, tas geležies cypimas languose be stiklo,
tiltuose, kurie linguodavo kaip vyriamos,
galvose, kurios mirdavo lėčiau nei kiti organai

imperijos tarnautojai
ateidavo ir išeidavo pamainomis

kartais jie nusiimdavo ir suspausdavo kepurę,
pilni jaudulio,
dėdavo į mažus kedro sarkofagus
griaučius, ne iki galo sudegintus didžiojoje liepsnoje

reikėjo – reikėjo – iš naujo
išmokti mąstymo žemėlapį:
čia buvo zoologijos sodas, ten pradžios mokykla,
tai – ta į grindinį įspausta šešėlio žymė – moteris
su vaiku ant rankų

kartais atsiklaup­davo tiksliai toje vietoje,
kur buvo visiškai nepaliestas slėptuvės
ritualas, bučinys, atsisveikinimas

niekada žodžiai neatrodė tokie menki griuvėsiuose,
nei tokie kartūs,
nei tokie pakrikę

mėnesių mėnesius kartojosi ardymas, užmarštis,
tęstinumas – baisiausia buvo
mirties branduolys,
būdas, kuriuo ji išskėsdavo gerklę
ir pasilikdavo

Ichiro Kawamoto, kuriam Philipas Levine’as
skyrė galingą eilėraštį, tvirtino, kad 46‑ųjų pavasarį
įvyko stebuklas:
maždaug kovo viduryje kažkoks žalias tonas
prabilo pragaro peizaže

– žiūrėjome ir matėme pumpurus, kylančius iš suskaldytų
ginkmedžių šakų,
atsinaujino mažos, sultingos ataugos

ir tai – galvojo imperatoriaus tarnautojai –,
tai – galvojame mes – tai turėjo kažką reikšti

.

AS GINGKO BILOBAS DE HIROSHIMA

.

Para Tsutomu Yamaguchi, engenheiro naval, o mais célebre dos hibakusha

Para Akira Hasegawa, professor, cujos corpo e casa desapareceram pelo ar, como pó de borboletas

.

depois do terror foi preciso limpar a cidade.
os funcionários imperiais vinham em turnos,
metiam as pás nos restos polvorentos da pedra,
varriam a lama de um lado para o outro,
ouviam o vento ganir nas cinzas – o pior de tudo era
este assobio do silêncio, esse guinchar do ferro nas aérolas sem vidro,
nos escombros das pontes que dançavam como dobradiças,
nas cabeças que morriam mais devagar do que os outros órgãos

os funcionários do império iam
e vinham em turnos

às vezes retiravam e apertavam o barrete cheios de comoção,
guardavam em pequenos sarcófagos de cedro
os esqueletos não inteiramente consumidos pelo grande lume

foi preciso – foi preciso – reaprender
o mapa do pensamento:
ali era o zoológico, acolá a escola primária,
aquilo – aquela sombra calcinada no pavimento – uma mulher
com o filho ao colo

às vezes caía-se de joelhos no lugar exato
que havia sido o esconderijo puramente intacto de um rito,
de um beijo, de uma despedida

nunca as palavras se pareceram tão poucas no entulho,
nem tão amargas,
nem tão dementadas

meses a fio repetiu-se o desmantelar, o esquecer,
o prosseguir – o pior de tudo era
o caroço da morte,
o modo como escancarava ela a garganta
e permanecia

Ichiro Kawamoto, a quem Philip Levine dedicou
um poema portentoso, afirmava que na primavera de 46 aconteceu
um milagre:
aí por meados de março, algum verde soltou a língua
na paisagem infernal

– olhávamos e víamos brotos sair dos ramos espedaçados
das gingko bilobas,
renasciam pequenas pontas impregnadas de seiva

e isto – pensavam os funcionários do imperador –,
isto – pensamos nós – isto queria dizer alguma coisa

.

Vertimas: Victoria Radziunas (2026)

.